ATRADIMAI

Apmąstymai


susimąsčiau, kaip gali kiekviena gyva būtybė žinoti apie
dieviškumą,
neturėdama To savyje nors
mažutės kruopelės?
Kaip kūriniai randa ramybę ir džiaugsmą?
Atėjo atsakymas: viskas išeina iš Manęs.
Aš kiekvienoje malonėje, svetimšalyje,
negandoje, ydoje, draugų pokalbyje,
perduotame paslapčia pašnibždomis į ausį,
baziliko prieskoniniame kvape, nulemto
besikeičiančio kaip oras tavo {noriu},
maldoje, meilėje – viskas išteka iš ČIA,
ir grįžta į ČIA. Lapas, stiebas, žiedelio taurė,
poveikis ir pasekmės – visi sapnai sugrįžta Prabudimui…

Atradimų video

Istorijos

Aš praleidau 27d. uždarame dvasiniame ritrite – vietoje, kuri pasimetusi laiko erdvėje, paslėpta nuo akių, kurios „nemato“. Vietoje, kuri neparodyta žemėlapyje, kurioje„gyvenimas“ sustoja, kurioje išorinis pasaulis dingsta. Tai susitikimo vieta su Mokytojais ir su savimi, galimybė išgirsti tai, apie ką visada mums sakė mūsų vidinė Tiesa.

27d. be interneto ir telefono – tegu supras mane tie, kuriems aš neatsakiau į telefono skambučius ir elektroninius laiškus. 27d. tylėjimo praktikos ir besiskverbiančios tylos, restruktūruojančios protinį darbą ir destruktūruojančias sukauptas metais žinias, kas per atvykimą susidėjo į 3naujas knygas, daugybę straipsnių ir nesibaigiantį dėkingumą už tai, kad man suteikė šansą sustori ir grįžti į save.

Kažkuriuo momentu tampa neįmanoma tęsti tai, ką buvai įpratęs daryti. Kažkuriuo momentu tenka pasirinkti, ar palaikyti tą sistemą, orientuotą į šlovę ir populiarumą, jogos populiarinimo ir dėstymo sistemą ir pačių dėstytojų, kurie laisvai panaudoja protines ir visuomeninias žinias tik iš savo asmeninio dvasinio suvokimo arba pasitraukti ir neskirti dėmesio tam, kas nesvarbu. Kažkuriuo momentu supranti, jog Kelio nėra, jeigu yra Suvokimas. „Aš“, atradęs šį kelią, nedaeina iki galo…

Ką mes čia bedarytume, šioje Žemėje, kuo mes tą belaikytume – visa tai tik karminė mokykla, kurios esmė tik tame, jog ją praeiti. Pas visus yra jėgų, užtektinai tam, jog tą atlikti. Klausimas tik, ar yra noras.

Pasirinkimas jūsų.

Materialiame plane Žemėje neliko daugiau nei vieno Meistro. Meistrai išėjo į kitą planą ir dabar, po 2012m perėjimo, mes esame palikti patys sau. Laisva valia ir saviraiška, kurių mes taip siekėme iš godaus Ego valdžios troškimo, dabar duota mums visa jėga – mes gavome tai, ko norėjome ir už ką kovojome. Bet kur mus tai atvedė ir kuo tai atsigręžė?

Mes išmokome naudoti teisingus žodžius, kalbėti apie tai, kas paliečia kitus žmones ir iššaukia juose rezonansą. Nereikia būti ekonomikos daktaru – visi mes žinome, kaip ir kas parduodama netgi jogoje.

Ne, mes nedarome to specialiai ar sąmoningai. Kaip tik atvirkščiai. Jeigu mes tik vieną akimirką pamatytume iš karto ir visą Tai kas vyksta, mūsų vietą ir mūsų rolę tame, kaip tai mus veikia – mes to daugiau nebedarytume, nedalyvautume ir daugiau negalėtume to palaikyti.

Bet mes nematome.

Mes matome fragmentuotai, su kažkuo sustikdami, su kažkuo – ne, kartais ką nors jausdami – bet mes nematome pilnai visko. Jeigu mes tą pamatytume – visas šis pragaro mechanizmas, visas šis dvasinės Samsaros ratas sustotų ir tą pačią sekundę nebepajudėtų iš vietos. Jeigu bent vienas iš žinomiausių jogos mokytojų, iš tų kas palaikytų, kultivuotų ir trokštų aktyvinti šį dvasinį Savęs suirimą , jeigu visi nauji –madingi ir senieji – žinomi patikritni Guru iš tikrųjų nors sekundei, nors tik sekundei Nušvistų ir išvystų – tas mechanizmas sugriūtų.

Matymas – tai veiksmas. Kol nėra matymo, nėra ir veiksmo.

Juk mes ir taip maitiname šį mechanizmą ir jis veikia tik tam, jog po mes žaismingai „kovotume“ su juo. Mes žaidžiame su juo, ridenam į priekį ir atgal, kaip vaikai – savo žaislines mašineles.

Visos šios joginės sistemos, joga-organizacijos, joga-projektai, joga-konferencijos, joga-festivaliai, joga-federacijos, joga-platformos, joga-misijos ir kiti žaisliukai dvasinių paauglių rankose – giliai pažeisti jos pačios esmėje. Mes su jumis pažeisti savo esmėje, nes net ir iš Dvasingumo sugebėjome padaryti Žaidimą.

Pažeisti santykiai Joga –Mokinys, Mokinys – Mokytojas, Mokytojas – Jogos-studija, Mokinys – Jogos studija, Mokytojas – Mokytojas . Šiuose santykiuose nėra švarumo, nėra dvasinės jėgos esmės, nėra meilės – ir jie paprasčiausiai nereikalingi. Nereikalingi, nesvarbu kokiomis švariomis ir jogiškai-tinkamomis frazėmis mes nesimaskuotumėme ir neapgaudinėtumėme kitų. Nereikalingi, kaip mes nesistengtumėme nutildyti savo sąžinę ir sąmone fraze iš advaitos-vedantos knygų, kad „visas turi būti taip, kaip yra“, „viskas jau puiku“ ir todėl „nieko nereikia keisti“.

Taip, būtent taip, „kaip yra“ – iš išorės, bet tuo pačius viskas kitaip – mūsų viduje.

Savo sielos gelmėse kiekvienas iš mūsų žinome savo silpnybes ir žino, jog viduje jau visas yra kitaip. Tik štai vidinis nesutampa su išoriniu, ir tame turi būti kažkas pakeista. Tas amžinas gėrio ir blogio priešpastatymas kiekviename mūsų viduje, yra kasdieninis pasirinkimas. Balansas ir priešingybių jungtis – kiekviename mūsų šis balansas skirtingas

Jogos mokytojas sako sau ir mokiniams: Tai mano Misija. Aš tik noriu dalintis ir padėti žmonėms. Ir pats tuo tiki, pirmiausia nematytadamas kitko. Misija, įvilkta į užburiantį vaizdo viršelį – sugavotų piarinių kompanijų,
Jogos svetainių seo-optimizacijos, įspūdingų jogos foto sesijų, parduodančių tekstus, rėkiančiais anonsais „vietų skaičius ribotas“, nupirktais „ fb laikais“ ir su asmenine kasdienine kova stovėti pocizijoje – tai jau truputį kita „Misija“.

Patogu prisidengti Misija, tuo “dvasinio neišmanymo štampu”, o kada dar ir su ta ypatinga „nušvitimo“ būsena, kai nėra jokios kitos misijos dėl žmogiškosios būtybės, išskyrus tai, kaip judėtį į Vienį.

Ta Misija – mūsų viduje. Ir ji vienintelė. Tai kova – personalinio lygio, mūsų kiekvieno paties viduje. Tik asmeniška. Tai vidinis santykis Asmenybės su Dvasia, kuris liečia tik Jus ir kiti žmonės čia nei prie ko.

Išsilaisvinkite iš tos absurdiškos idėjos, jog šiame gyvenime reikia atlikti kažką tai ypatingai reikšmingo, kad reikia palikti pėdsaką arba padėti kuo didesniam žmonių kiekiui, išsilaisvinkite nuo noro atlikt ką tai labai didingo – visa tai tik proto žaidimai. Nėra jokios Misijos ir niekada nebuvo nei prieš nieką. Tas dvasinis pateisinimas tai tik proto pinklės. Ego sugalvoja daugybę Misijų. Tai naujas narkotikas šiulaikiniam jogos narkomanui.

Niekam niekada ir niekuo neįmanoma padėti – jei žmogus atėjo iki to pats, ir niekieno nieko neįmanoma išmokyti – jei jis pats neateis iki to supratimo. Už kitą žmogų jo kelio nepraeisime. Kitaip visa tai bus tik intelektualinės žinios, perduotos nuo vieno žmogaus – kitam. Iš to jokios naudos, greičiau, tai atneša daugiau žalos, nei naudos.

Kelias – tik vidinis, ir ta kova – tik personalinio lygio.

Super-marketų prekystaliai lūžta nuo intelektualinių jogos žinių ir dvasingumo – nuo jų prekystalių įvairiausiomis pakuotėmis mes viską vartojame ir vartojame, vis naujas intelektualines prekes, tuščias žinias, kurioms nėra galo, ir kurios gaišina mūsų laiką, jėgas, viltis, pinigus ir energiją nuveda nuo mūsų pirminio ryšio su Dvasia. Gali būti jog kažkam su laiku išsiurbs ir iliuzijas – bet toil gražu ne visiems taip pasiseks.

Dvasinės žinios neperduodamos nuo žmogaus žmogui. Jos visada “nusileidžia iš viršaus”, tiesiogiai į mūsų Esybės vidų. Klausytis jos, klausytis ir sekti ja kas sekundę – vienintelė Misija ir vienintelis tiesus ir tikrasis Žmogaus Kelias į Vienį. Iki to, kol mokiniai turės tarpininkus tarp saves ir Dvasingumo, o mokytojai klejos apie savo Misijas, žmogus “ sužlugys savo vienintelę ‘Misiją” žemėje ir metus švaistys veltui eidamas paskui kitus – tokius pat neišsivysčiusius mirtinguosius, tokius, kurie pametė laiką saves paties iliuzijose.

Kaip ilgai jūs dar švaistysite laiką ir kitus skatinsite jų laiko švaistyme? Kaip ilgai jūs blaškysitės per jogos studijas, nepripažindami, jog joga ne grupinė pramoga, o intymi, sakralinė praktika, tyli ir trapi kalba tarp jūsų ir jūsų Dvasios

Kaip ilgai jūs kursite ir ieškosite Mokytojų, rasdami juos, nusivildami jais? Kaip ilgai jus rinksitės juos pagal masinio populiarumo lygius, išvaizdą, šypsenas, komentarus, pasidalinimus jų socialinių tinklų puslapiuose?

Kaip ilgai mes žavėsimes jų “kojomis virš galvos” (tarytum tai kam nors pastatė galvą į vietą)?

Kaip ilgai mes, mokytojai, vienas kitą užmušinėsime konkurencija, barstydamiesi žodžiais apie savo autentiškumą, prastūminėdami aukštas seminarų kainas Bali saloje, perspausime pozicijų ant rankų fotografijų pertekliumi Instagramą, apakinsime vienas kitą ryškiais “leginsais”, foto-efektais ir viršeliais Jogos žurnale?

Jūsų pasirinkimas. Paskui ką ir kodėl sekti, kaip praktikuoti ir kodėl, kaip dėstyti ir kodėl, kam nusilenkti ir dėl ko leisti skirtą laiką.

Aš ne Mokytojas. Aš neturiu Misijos, ir švietėjiškos tame tarpe. Aš neturiu sistemos, mokyklos, nėra instruktorių, nėra technikos kaip ką nors pasiekti. Visa ką aš galėjau 0 tai parodyti, Kaip aš praktikuoju. Bet ir tai atpuolė po to kai parašiau knygą, kurioje kiekvienas besmalsaujantis gali tai sužinoti.

Sistemos kūrėjai pražudo savo pasekėjus. Pasekėjai pražudo sistemos kūrėjus, kuriais seka. Niekas to nedaro specialiai. Niekas to paprasčiausia nesuvokia.

Pasirinkimas jūsų. Aš savo padariau.

Nina Mel – knygų apie jogą, energetiką ir dvasingumą autorė: “Asanų Knyga’’. Energetinė Kūno Geometrija’’, Jogos Energetika’’, Insaiderio Pamokos’’, Raktas’’ ir kt.

Galerija